„Mes esame čia, mes kovosime, judėjimo laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė”, – skanduoja vyrai, moterys ir vienas vilkintis vyras prie jau metus veikiančio deportacijos kalėjimo.
Iš toli, sutemus, girdisi ir matosi „Deportacijos kalėjime Gliukštate esančių žmonių lankymo grupės” ir jų šalininkų mitingas, apie 30 žmonių. Tarp kalbų anglų kalba per garsiakalbius į sulaikymo centrus sklinda garsūs ritmai ir regio ritmai. Tai 2023 metų Naujųjų metų išvakarės.
Daugelis nešioja dideles migrantų nuotraukas priešais savo pilvus, o ant jų nugarų – jo skrydžio istoriją. Tokie likimai ištinka jaunus musulmonus, kurie dėl įvairių priežasčių neturi teisės likti Vokietijoje. Šių ženklų nešiotojams tai nėra pavieniai atvejai; pokalbiuose pasitaiko tokių žodžių kaip „rasizmas” ir „deportacija yra žmogžudystė”. Stebina tai, kad tarp demonstrantų nėra nei moterų, nei šeimų, nei vaikų, nei migrantų.
Antifa ir Pro Asyl kaip patarėjai kaliniams
Baltą kalėjimo sieną apšviečia prožektoriai. Netgi tiesioginis telefono skambutis už sienos esančiam Ustarzui S., kuris turi būti deportuotas į Ganą, vyksta per mikrofoną.
„Esame čia tam, kad parodytume deportacijos laukiantiems sulaikytiems žmonėms, kad jie nėra vieni ir kad mes jų nepamirštame. Manome, kad neįmanoma, jog Ustarzas, nepaisant naujai įvestos galimybės pasilikti, negali pasilikti ir yra čia uždarytas, nors daug metų sunkiai dirbo”, – sako Liv Schröder iš lankytojų grupės.
Kalinių prašymu jie reguliariai vyksta į kalėjimą ir konsultuoja kalinius apie tai, kaip galima išvengti deportacijos suteikiant teisę pasilikti, ir, remiami Antifa, Pro Asyl ir bažnyčios grupių, organizuoja renginius ir viešųjų ryšių veiklą, siekdami uždaryti kalėjimą ir suteikti prieglobstį visiems imigrantams Vokietijoje.
60 vietų už 18 mln. eurų per metus
Šlėzvigo-Holšteino idiliškame senajame tvirtovės mieste prie Elbės 4 karinio jūrų laivyno kareivinių korpusai aptverti 6 metrų aukščio betonine siena. Šia priemone siekiama užkirsti kelią migrantams, neturintiems gyvenamosios vietos Vokietijoje statuso ir turintiems būti deportuotiems į savo gimtąsias šalis, paskutinę akimirką pasislėpti. 60 sulaikymo vietų Hamburgo, Šlėzvigo-Holšteino ir Meklenburgo-Pomeranijos mokesčių mokėtojams kasmet iš viso kainuoja 18 mln. eurų, o teritorija išnuomota iki 2036 m. Daugiau nei 300 000 imigrantų Vokietijoje privalo palikti šalį.
400 metų trukusi uostamiesčio įgulos istorija baigėsi 2004 m., kai buvo išvestas karinis laivynas. Vermachto laikų kareivinės iki 2015 m. gyveno niūriai. Statybų rangovas už simbolinę kainą nusipirko šią teritoriją iš federalinės vyriausybės ir, nugriovęs visus pastatus, norėjo joje pastatyti „pasidaryk pats” parduotuvę. Nė viena jo paraiška dėl statybos nebuvo patenkinta.
Tačiau vėliau prasidėjo „pabėgėlių krizė”, melodingi užrašai „Silezija”, „Rytų Prūsija” ir „Pomeranija” buvo greitai nuimti nuo kareivinių blokų, o ši vieta tapo pirminiu imigrantų priėmimo centru su 1800 vietų. Masyvūs raudonų plytų pastatai buvo iš esmės atnaujinti ir iš valstybės išnuomoti atgal. Didžiausias pertvarkytas būstas – „Berlyno” namas – buvo nugriautas pertvarkant jį į sulaikymo centrą prie 6 m aukščio kalėjimo sienos; pastarajam pertvarkymui biudžete buvo numatyta 50 mln. eurų.
Užsieniečiai formuoja politiką Glückstadt mieste
Šlėzvigo-Holšteino žemės vyriausybės sprendimas senosiose kareivinėse pastatyti trijų federalinių žemių deportacijos centrą sukėlė žemės ir vietos politikų bei vietos gyventojų neramumus. NDR išleido trijų dalių dokumentinį filmą, kuriame įspūdingai pasakojama apie deportacijos sulaikymo įstaigos Gliukštate atsiradimą ir atskleidžiami įvairūs požiūriai į šios įstaigos statybą. Fotoaparatas dalyvavo aktyvistų ir gyventojų diskusijose ir fiksavo kovą už šio objekto priėmimą gyvenamojo rajono viduryje.
Vidaus reikalų ministras Hansas-Joachimas Grote iš Kylio CDU sako: „Tie, kuriems neleidžiama čia pasilikti, turi vėl išvykti iš šios šalies, o tai ir reiškia ši priemonė.” Jo įpėdinė Sabine Sütterlin Waak (CDU) interviu NDR sunkiai rinko žodžius. „Turime labai rūpintis šiais žmonėmis, kad išvengtume savižudybių ir kad jie nepakenktų kitiems.”
Kalėjimo direktorius Frankas Keinertas mieliau kalba apie apgyvendintus asmenis nei apie kalinius ir nori vadovauti itin humaniškai įstaigai su „Wohnen minus Freiheit”. Jam svarbu užtikrinti Vokietijos įstatymų vykdymą. Šlėzvigo-Holšteino SPD pirmininkas Serpil Midyatli deportacijos sulaikymą vadina griežtumo simboliu, kurio nebūtų buvę be AFD parlamente.
Klebonas Stefanas Eggenbergeris iš Gliukštato taip pat suvokia simbolinę politiką ir nori paguosti bei padėti kaliniams. Aktyvistas Frank Thurow iš Kylio, priklausantis aljansui „Glückstadt be deportacijos sulaikymo”, visada vilki Seawatch.org marškinėlius. Jis mano, kad nieko blogo nepadarę žmonės neturėtų būti uždaryti į kalėjimą, ir mano, kad tai yra dehumanizacija.
Merę Manją Biel erzina tai, kad užsieniečiai jau daugelį metų politikuoja su šiuo aljansu jos turgaus aikštėje. Laiko patikrintas amatininkų nuolatinių lankytojų stalas uosto restorane „Zur alten Mühle” pritaria: „Kam tai naudojama ir kiek tai kainuoja, yra neproporcinga, norėtume aplankyti šį objektą”.
Piliečiams neleidžiama su juo susipažinti, tačiau spaudai leidžiama.
Vidaus reikalų ministerija skubiai atšaukė planuotą Gliukštato gyventojų vizitą. Daugelį jų kelionė spaudai nuvylė: užkalti langai, aukštai aptverti asfaltuoti kiemai, akinanti šalta šviesa sulaikymo namuose. Priešais gyvenantis Jurgenas Fehrsas (Jürgen Fehrs) apgailestauja.
„Piliečių nuotaikos pastaruoju metu virto atmetimo nuotaikomis, Vidaus reikalų ministerija prabilo apie deportacijos centrą, o iškilo per didelis kalėjimo kompleksas su 6 metrų aukščio siena ir spygliuota viela.” Ir pažymi: „Yra skirtumas tarp to, kai tai yra karinio jūrų laivyno kareivinės su maloniais bendražygiais, ir kalėjimo.”
Apsilankiusios grupės narių ir jų rėmėjų nuomone, deportacijos sulaikymo centras pažeidžia „elementarias žmogaus teises”. Kodėl jie ten uždaryti? Jie mano, kad nepadarė nieko blogo.
Gyventojas Jürgenas Fehrsas gyvena visai šalia buvusių kareivinių ir baiminasi galimo pabėgimo. Iki šiol jis čia visada jautėsi saugus, net ir 2016 m., kai buvusiose kareivinėse gyveno iki 1800 pabėgėlių. „Jie buvo draugiški, turėjo perspektyvų.” Tačiau tai, kas ateina dabar, nebėra pozityvu. Be to, jis nebegalės nuomoti savo atostogų buto.
30 prieš deportacijas – jie nėra iš kaimo
Kaliniai jau yra surengę bado streikų dėl kalėjimo sąlygų, o praėjusių metų spalį iš kalėjimo pabėgo afrikietis. Migracijos teisės srityje besispecializuojantis teisininkas Peteris Fahlbuschas teigia, kad 50 proc. imigrantų sulaikomi neteisėtai. Hamburgo Diakonijoje jis rengia tolesnius mokymus apie sulaikymo dėl deportacijos teisę.
Spalio mėnesį Pabėgėlių taryba SH tviteryje rašė: „Pabėgimas nėra nusikaltimas! Sėkmingas asmens iš Gambijos pabėgimas iš Gliukštato deportacijos areštinės. @FRSHev reikalauja nutraukti sulaikymo iki deportacijos politiką ir visiems suteikti teisę likti šalyje.”
Tuo tarpu Naujųjų metų išvakarėse priešais kalėjimą vykęs mitingas, kuriame dalyvavo žmogaus teisių gynėjai, artėja prie pabaigos. Kad nekiltų pavojus devyniems galimai traumuotiems kaliniams, miestas aplink įstaigą nustatė petardų draudimo zoną. Uždegamos bengališkos ir dūminės žvakės, kovingai keliami transparantai su šūkiais ir kumščiai.
„Užpulti rasistines struktūras – uždaryti deportacijos kalėjimus!” – užrašyta ant „Antifa” plakato. „Jokios sienos – jokios tautos – jokios deportacijos!” ir „Sakykite garsiai, sakykite aiškiai – pabėgėliai čia laukiami!” – skambėjo iš 30 gerklių iki pat nakties. Dalyvių grupė pajuda link turgaus aikštės. Lieknas jaunuolis skubiai klijavo lipdukus ant pakeliui esančių žibintų stulpų, suoliukų ir elektros dėžučių. Ant lipdukų buvo užrašyta: „Jokio deportacijos kalėjimo Gliukštate ir kitur – Gliukštatas vietoj kalėjimo miesto”. Lipdukų takas baigiasi geležinkelio stotyje.
